Vilkolakio

Žvėrys mano viduje kartais prašo, jog griebčiau pieštuką. Kartais- guašą. Storais storais sluoksniais. Nors nesijaučiu turinti talentą ar ypatingų gebėjimų. Tik kartais gimstantį norą. Ypač- mokytis. Išmokti pavaizduoti pasaulį, egzistuojantį tik mano galvoje.

Tačiau, kai pažiūriu va į tokius dalykus, man net širdis apmiršta. Moku gan greit spausdinti, išmokau naudotis Linux’ais (tiksliau- vartoti juos), nesu žalia įvairiausiuose vartotojiškuose dalykuose. Bet va kurti štai tokius dalykus… Lenkiu galvą, klaupiuosi ant kelių ir aikčioju dėl žmonių talento, kruopštumo, gebėjimų. Nes net sunku žodžiais apsakyti, kaip žaviuosi tuo, kas atrodo vargiai įmanoma. Bent ne mirtingiesiems.

(Aš negaliu atitraukti nuo jos akių. Dėl raudonos. Dėl emocijos. Dėl pasaulio, kuris atrodo keistai artimas. Ogi ją piešė praktiškai mano vienmetė, praktiškai kaimynė (lenkaitė).)

(Piešinys, tik piešinys, tačiau kažkodėl norėtųsi su ja susipažinti. Nes atrodo, kad ji egzistuoja. Kažkur tikrai turėtų gyventi.)

(Jei kas paminės pasakų namelį, pirmiausia prisiminsiu šį. Tik vėliau pagalvosiu, kad turėjo omenyje svajonių namą, kuris jau nelabai primintų šito:) )

Truputį norisi suspausti kumščius ir sušnabždėti “aš irgi vieną dieną taip išmoksiu”. Švariais pirštais, virtualiais pieštukais, po mažytį gabalėlį…

(Autorius, info apie juos ir daug daugiau darbų galite rasti ten, kur radau ir aš: PSDTUTS tinklalapyje).