Pastebėjimai pavasarėjant.
Pavasarėja.
Dievinu dirvos kvapą. Tik pavasariais ir tik nereikiant po ją kapstytis. Gal ir gerai, jog mūsų “didmiesčiai” netoli pažengę, o mašinos taip išvažinėjusios “žaliuosius” plotus, jog dirvos kvapas ranka pasiekiamas. Ir kvepia pavasariu.
Pavasaris bene blogiausias metas šunų savininkams. Pievelės staiga atidengia per visą žiemą sukauptus “turtus”, batai slydinėja grasindami numesti tiesiai ant užpakalio, o iš šuns belieka tik švarios ausys. Ir dar iš kažkur dvigubai padaugėja kačių.
Ir odinių kelnių noras kasdien pamažėja. Gražu iš tolo, velniškai tinka prie charakterio ir draugų. Tik va, kad balansuodama ant vienos rankos porą šitokių kelnių vos neišsilaužiau visų penkių nagų. Sunku gi.
Ir dar- jeigu prekybos centre yra visko visko, išskyrus pievagrybius, šįvakar noriu tik vištienos krūtinėlės kepsnio su pievagrybiais. Ir nieko kito. Vynuogės čia nepadės.
Ir šiaip. Aš, kaip medis, pavasarėjant atgimstu. Leisdama tuos šviežučius žalsvus lapelius. Einam pašokti balose?
