Laisvi žmonės/Free People.
Tai yra viena iš pavasarinių moteriškų ligų. Visiškas neturėjimas ką rengtis. Iš vienos pusės: nepriskirčiau savęs moterų-šarkų kategorijai, kurios susirenka visus blizgučius. Die, aš net nežinau “šio sezono” spalvų. (Manoji visada yra raudona.) Iš kitos pusės: šita liga mano spintoje taip įsisenėjusi, jog aš jau vis dažniau rengiuosi, kad tik pridengčiau kūną, o ne gražiai sau atrodyčiau. Nes nėra tų gražių drabužių, nėra. Arba laiko jų ieškoti ten, kur jų dar įmanoma rasti (t.y. dėvėtų drabužių parduotuvėlėse).
Visgi yra viena vietelė, kur mėgstu paganyti akis. Tai prekinis ženklas, “amerikoniška” parduotuvė. Free People. Paskutinėmis žiniomis, net nesiunčianti į Lietuvą (nebent susidraugavus su E-bay). Netgi žinau, kad siūlanti ne ypač kokybiškus drabužius. Bet va idėjų randu ten neblogų. Įsisiubuojančių norų- taip pat.
Laimė?
Šiomis dienomis bandau sau dar ir dar kartą priminti, jog laimė sutelpa mažuose dalykuose.
Kai studijos nelygu diplomui. O sutelpa į tuos širdies virpuliukus stumiant didžiules nepajudinamas bibliotekos duris. Į knygų puslapius, taip stropiai ir tyliai verčiamus pirštų galiukais. Į šurmulį, dar šiltus “atšviestus” lapus, jaudulius prieš egzaminą. Į norą sužinoti, į įaudrintą “o ar girdėjai…?”. Į miegą, užvertus storus viršelius, nekantriai laukiant dar. Kai tai esi tu, o ne tai, kuo turėtum būti.
Kai darbas nelygu algai. Kai po laisvadienių įžengi ten ir truputį norisi pasakyti: “pagaliau”. Kai ten kažkiek tavo namai, ne dėl rutinos, ne dėl metų, dėl jaukumo. Ir noras stengtis tikras. Ne dėl konkurencijos, ne iš baimės, ne dėl paaukštinimų, ne dėl tradicijų. O todėl, kad tau tai šitaip patinka. Kai jauti, kad ten tavoji vieta, o ne tai, kad privalai ten būti.
