Lyg pasivaikščiojimas ant drugelio sparnų.
Gyventi šia akimirka. Džiaugtis kiekviena sekunde. Žiūrėti tik pirmyn. Nesinešti nuoskaudų, pykčių ir praeities naštos. Lyg ir visi tą žinom. Bet ar visi tuo gyvenam? Ypač kai lyg peilis prie gerklės ateina mintis: “o kas būtų, jei…”. Jei nebūtų žuvę. Jei nebūtų palikę. Jei būtumėm žengę vos viena plytele tolėliau. Ir kartais pasiduodam šitam skausmui, klaupdamiesi ant kelių ir prašydami visų viešpačių, jog kas nors atsuktų laiką. Ir pakeistumėm tą vieną mažą smulkmeną. Kuri šitaip pakeitė dabartį.
Taip, kalbu apie taip vadinamą “Drugio efektą“. Kai viena smulkmena pakeičia milijonų ateitis. Kai tavo viso gyvenimo sėkmė gali priklausyti tik nuo, tarkim, užleistos vietos troleibuse. Kai tik per metrą prasilenkei su svajoniu moterimi. Kai tik dėl vieno žodžio tavo vyras susikrovė daiktus. Kai pajutai, kad išslydo iš rankų. Be šanso susigrąžinti laiką ir pasielgti vos vos kitaip.
Šlapia.
Kas tokio turėjo įvykti, jog namie grindys šlaput šlaputėlės, vietomis net telkšo balos, tapetai aptaškyti mažais lašeliais, o iš kampo į mane žiūri mažos piktos rudos akutės?
Teisingai, įvyko isterinis šuns maudymas. Šuns, kuris vandens bijo labiau už baisiausius priešus. Šuns, kuris ignoruoja rankšluosčius ir iš dušo pabėga klykdamas bei stengdamasis kuo greičiau išpurtyti kiekvieną lašą vandens.
O aš ramiai sėdžiu su termometru pažastyje (eilinis peršalimas), geriu X puodelį kavos bei skaitau apie kultūrizmą. Na, fitnesą, tą lengvąjį. Kažkur giliai manyje vis dar tupi ypatingai sportą mylintis žvėrelis, kuris vis kužda, jog tobulas kūnas yra darbas, o ne gamtos dovana. Taigi, skaitau skaitau ir… galbūt tai virs mažyčiais pokyčiais.
