Vilkolakio

Dar prieš savaitę gulėjau lovoje kaip kačiukas, nutrauktomis letenėlėmis. Atsilaikiau nuo bronchitų bene visą žiemą, o vos sulaukiau pavasario kvapo- ir atgulau lovytėn. Fui.

Užtat jei dar ką tik atsakydavau, jog nieko tokio pas mane nevyksta, tai dabar viskas ėmė verstis daugmaž kūliavirsčiais.

Prisisodinau kanų. Žinau, kad ne vazonėliuose joms augti, tačiau maža viltis verta visų pastangų. Juk dieviškas grožis, va toks:

Ir dar drąsiai-nedrąsiai pasisodinau ir žemaūgės kalijos svogūnėlį. Šiaip ar taip- mano mylimiausia gėlė. Tiesiog tobula:

Vėl pasiryškinau savo raudonus plaukus, įnikau į M. Kunderos knygas, apsikroviau konspektais bei įvairiaspalviais geliniais tušinukais. Tarp vyro kelnių radau vienas juodas odines ir tobulas ir perkrausčiau į savo lentyną. Kas antrą dieną praūžiam pro sostinę. (Ir bronchitas dėl visiškai neaiškių priežasčių nesibaigia).

Dar truputį ėmiau tikėti, jog mano gyvenime bus vestuvės (man taip sakė). Dar ėmiau tvarkytis muzikos lobynus, jog manieji Godsmack nebūtų nepripažinti (unknow artist, song&album).

Susidraugavau su Facebook. Nustojau draugauti su Tomb Raider. Ėmiau svarstyti galimybę užsiregistruot Supermamose (nes ten šnekasi moterys, dievinančios tatuiruotes).

Mano Windows netikėtai tapo legalūs (gerai, gerai, stengiausi). Nebenoriu plastinės krūtų operacijos. Žmonės, vaikštantys mano kirptais plaukais sulaukia komplimentų. Dėl plaukų.

Ir šiaip. Pavasariais gyvenimas tiesiog verda. Atgimimas.

Gal jau pradėti rašyti knygą apie moterį su vilkolakio siela?