Laisvi žmonės/Free People.
Tai yra viena iš pavasarinių moteriškų ligų. Visiškas neturėjimas ką rengtis. Iš vienos pusės: nepriskirčiau savęs moterų-šarkų kategorijai, kurios susirenka visus blizgučius. Die, aš net nežinau “šio sezono“ spalvų. (Manoji visada yra raudona.) Iš kitos pusės: šita liga mano spintoje taip įsisenėjusi, jog aš jau vis dažniau rengiuosi, kad tik pridengčiau kūną, o ne gražiai sau atrodyčiau. Nes nėra tų gražių drabužių, nėra. Arba laiko jų ieškoti ten, kur jų dar įmanoma rasti (t.y. dėvėtų drabužių parduotuvėlėse).
Visgi yra viena vietelė, kur mėgstu paganyti akis. Tai prekinis ženklas, “amerikoniška“ parduotuvė. Free People. Paskutinėmis žiniomis, net nesiunčianti į Lietuvą (nebent susidraugavus su E-bay). Netgi žinau, kad siūlanti ne ypač kokybiškus drabužius. Bet va idėjų randu ten neblogų. Įsisiubuojančių norų- taip pat.
Laimė?
Šiomis dienomis bandau sau dar ir dar kartą priminti, jog laimė sutelpa mažuose dalykuose.
Kai studijos nelygu diplomui. O sutelpa į tuos širdies virpuliukus stumiant didžiules nepajudinamas bibliotekos duris. Į knygų puslapius, taip stropiai ir tyliai verčiamus pirštų galiukais. Į šurmulį, dar šiltus “atšviestus“ lapus, jaudulius prieš egzaminą. Į norą sužinoti, į įaudrintą “o ar girdėjai…?“. Į miegą, užvertus storus viršelius, nekantriai laukiant dar. Kai tai esi tu, o ne tai, kuo turėtum būti.
Kai darbas nelygu algai. Kai po laisvadienių įžengi ten ir truputį norisi pasakyti: “pagaliau“. Kai ten kažkiek tavo namai, ne dėl rutinos, ne dėl metų, dėl jaukumo. Ir noras stengtis tikras. Ne dėl konkurencijos, ne iš baimės, ne dėl paaukštinimų, ne dėl tradicijų. O todėl, kad tau tai šitaip patinka. Kai jauti, kad ten tavoji vieta, o ne tai, kad privalai ten būti.
Pastebėjimai pavasarėjant.
Pavasarėja.
Dievinu dirvos kvapą. Tik pavasariais ir tik nereikiant po ją kapstytis. Gal ir gerai, jog mūsų “didmiesčiai“ netoli pažengę, o mašinos taip išvažinėjusios “žaliuosius“ plotus, jog dirvos kvapas ranka pasiekiamas. Ir kvepia pavasariu.
Pavasaris bene blogiausias metas šunų savininkams. Pievelės staiga atidengia per visą žiemą sukauptus “turtus“, batai slydinėja grasindami numesti tiesiai ant užpakalio, o iš šuns belieka tik švarios ausys. Ir dar iš kažkur dvigubai padaugėja kačių.
Ir odinių kelnių noras kasdien pamažėja. Gražu iš tolo, velniškai tinka prie charakterio ir draugų. Tik va, kad balansuodama ant vienos rankos porą šitokių kelnių vos neišsilaužiau visų penkių nagų. Sunku gi.
Ir dar- jeigu prekybos centre yra visko visko, išskyrus pievagrybius, šįvakar noriu tik vištienos krūtinėlės kepsnio su pievagrybiais. Ir nieko kito. Vynuogės čia nepadės.
Ir šiaip. Aš, kaip medis, pavasarėjant atgimstu. Leisdama tuos šviežučius žalsvus lapelius. Einam pašokti balose?
Sutepti Bolonijos skoniu
Nes Italija mums kvepia tekančia saule, sprogstančiomis sangiovese vynuogėmis tarp pirštų, motorolerių burzgimu tarp nesibaigiančių kalniukų, tirpstančiu sūriu tarp lūpų ir pašėlusiais gestais nenuleidžiant balso tembro. Nes Italija mums kvepia mafijos istorijomis, seniausiais universitetais, gladiatorių dvikovomis ir valstietėmis moterimis, basomis nešančiomis džiaustyti įvairiaspalvius rūbus.
Ir dar Italija mums kvepia mažomis krautuvėlėmis, šviežiais produktais, baziliku ir gero skonio maistu. Truputį sunkiu skrandžiui, truputį keistais prieskoniais ant liežuvio galiuko. Bet neišeina pasakyti, kad neskanu. Oliveris atrado Italiją. Studentai su didesne meile ėmė žvelgti į makaronus. Ir nesvarbu, ar po sočios vakarienės, ar tik burnoje tirpstant Parmos kumpio griežinėliui, norisi tik atsigulti ant sofos ir sušnibždėti “Mañana“. Kas kad ispaniškai. Svarbu, kad tikrai nesinori nieko skaniau.
Taigi, jūsų pageidavimu, pristatau jums Bolonezės padažą (Bolognese sauce).
Vilkolakio 