Kelionė. Vrum vrum.
Ar jums taip nebūna, jog po didelių įspūdžių reikia tam tikro laiko, kad visos detalės gražiai susidėliotų galvoje?
Gerai pamenu, kai pirmą kartą iššokau parašiutu (tiesa, kol kas ir vienintelį), grįžusi namo ramiai nuėjau miegoti. Ir tik atsikėlusi staiga suvokiau- ojojojoi! Aš su parašiutu iššokau! Ir kitą dieną jau norėjau visiems papasakoti. Visas smulkmenas, kas, kaip, kodėl…
Tas pats ir su tuo metaliniu žvėrimi, leidžiančiu “vrum vrum” garsą. Jau tapo lyg taisyklė, kad po kiekvieno pasivažinėjimo visą vakarą esu sąstingio būklės. Ištempti kojas, išgerti arbatos, pasnūduriuoti… Nes kūnas jau lyg ir namie, o protas vis dar ten- ant asfalto, su vėju.
Praėjęs savaitgalis buvo iš tikro kažkas nerealaus. “Atidarėm” sezoną. Oficialiai. Žemaitijoj. Pirmas toks ilgas “pasivažinėjimas” motociklu.
Svarsčiau dėl kelionės iki pat paskutinės minutės. Tiesiog buvo asmeninių problemų. Tačiau šeštadienio ankstyvą rytą, besisukinėdama namie su pižama, išgirdau kažkokį nenusakomą šauksmą savo viduje. Kvietė kelias. Vienas, du, trys, ir aš jau su odinėmis kelnėmis, pirštinėmis ir visa amunicija. Milžiniška kuprinė ant pečių, garažas ir… mielas žvėriukas prieš mane. Ne mano, ne gyvas, aš tik keleivis… O kelias kantriai laukia.
Dvi dienos- netoli 700 kilometrų. Autostradomis, gatvėmis, miestais ir miesteliais. Kai greitis nusineša visą saulės kepinimą. Ir sustojam degalinėse, visi apsimūturiavę ir keistai sužvarbę. O buvo kol kas karščiausias savaitgalis šiemet.
Ir šiaip. Tikriausiai reikia jausti motociklams meilę, jog suvoktum, koks jausmas važiuoti juo. Kai iki asfalto taip arti, kai su aplinka niekas neriboja, kai didėjantis greitis akimirkai neleidžia net įkvėpti… Kai laukai, kalnai, praeiviai, pievų kvapas- viskas viskas tampa vienis, kai pajauti, jog iš tikro esi gyvas. Jog gyveni.
Žinot, vieną akimirką, kai pakelėje sustojom, sugulom ant žolės, kaitinomės prieš saulę… tada pagalvojau, kad dėl tokių akimirkų ir verta gyventi. Kai guli gamtoje, net neįsivaizduodamas kurioje gimtinės vietoje randiesi, kai saulė nudegina nosį ir žinai, kad tavęs vis dar laukia kelias… Jame dingsta visos visos blogos mintys, lyg vėjas jas nusineštų. Ar ne apie tokią nirvaną žmonės nuo senų laikų svajoja?
O pats renginys? Patiko kolona aplink Mažeikius. Vyrai truputį padegino variklius, tačiau matyti tokią motociklų grandinę buvo džiaugsmas širdžiai. Ir blyksintys fotoaparatai visai netrukdė- jaučiausi visiškai atsipalaidavusi. Vakarinė dalis nepatiko. Ir kaltę verčiu tik organizatoriams. Nereikėjo leisti nepilnamečių, vietinės “faunos”, neprigirdyti garsisto… Reikėjo atvežti bent vieną WC ir tiksliau pranešti apie nakvynės galimybes. Bet tiek to. Kelias nenuvylė ir pateisino net didžiausius lūkesčius.
Kelyje, kelyje…
Pabaigai, viena mano mylimiausių citatų:
“The only people for me are the mad ones, the ones who are mad to live, mad to talk, mad to be saved, desirous of everything at the same time, the ones who never yawn or say a commonplace thing, but burn, burn, burn, like fabulous yellow roman candles exploding like spiders across the stars and in the middle you see the blue centerlight pop and everybody goes "Awww!””
Jack Kerouac “On The Road”
P.S. Jau šį savaitgalį- visos Lietuvos motociklininkų sezono atidarymas. Jau nujaučiu, kad po jo vėl kelias dienas žiūrėsiu į lubas, niūniuodama keisčiausias melodijas bei bandysiu sugrįžti į “normalų” gyvenimą.
P.P.S. Nuotraukos kaip visada- “pas kažką”. Pasieks mane negreit, jei išvis ras kelią. Priminimas pasikrauti savo fotoap. baterijas.
Visai be pavadinimo.
Aš visiškai per daug visko užsigriebiau daryti. Nebespėju susidėlioti tvarkingos minčių sekos, tad blaškausi blaškausi…
O mano galvoje šiuo metu penkiais aukštais (o gal ir daugiau?) sukasi tokios mintys:
1. Reikia (būtinai būtinai) pasitrumpinti tą juodą džinsinį sijoną. Nes jis visaip puikus, tik ilgis iki kelių yra toks… hmmm… Ypač kai jis A raidės formos. Tad reikia tik pakirpti, apsiūti, susiūti ir dar dešimt kartų pasimatuoti. Įspūdis “blauzdos pagaliukai” turi virsti į “gražios kojos”.
2. Reikia susiorganizuoti siuvimo mašiną. Ir medžiagos (čia paprasčiau- XXXXL dydžio nenunešioto drabužio Humanoje). Ir galų gale šitaip įgyti tą juodą mažą suknelę. Atvira nugara. Specialiai tattoo pasidemonstravimui. (Juk galų gale baigsim tą žvėrį, ar ne?)
(iš Suicide Girls)
3. Susidraugauti su Windows Live Writer. Iš čia man kažkodėl mieliau rašosi. Tiksliau- ne kažkodėl. Man patinka naujovės. Ypač iš įvairiausių “blizgančių” programų srities.
4. Susidraugauti su Twitter (žr.3 punktą). Gal dabar per daug apie jį rėkiama, tačiau niežti ir pačiai nagai pažiūrėti kas ten toooookio.
5. Nustoti šiaip tepliotis su Painter’iu, o griebtis kažkokio vieno piešinio. Na ir kas, kad neturiu planšeto (tablet) ar gerų įgūdžių. Tegul bus tas piešinys prisvilęs, tačiau kitaip aš amžinai užstrigsiu “bandau visus teptukus” stadijoje.
(Mohamad zaky piešinys)
6. Pamiršti dalykai kartais būna geriausi atradimai. Ar žinojot, jog perskalaujant plaukus dilgėlių nuoviru jie mažiau slenka? Be to, pasidaro klusnesni bei auga stipresni. Ne visiems plaukučiams dilgelės turi tokį didelį efektą, tačiau manieji iškart ėmė darytis laimingi. Ir gi dilgėlių “arbata” vaistinėse kainuoja vos kelis litus. Gerokai mažiau nei bet kokia mano turima kaukė.
Reikia arba pamiegoti, arba padaryti atsilenkimų. Nes mintys galvoje ėmė dar labiau panašėti į cunamį. O manęs laukia ir Kunderos “Nemirtingumas” ir R. Milašiaus “Psichoanalizė”. Žadu nuveikti daug daug. Ir viską- sau pačiai.
7. Reikia rimtai susidomėti B kategorijos teisių laikymu. Jeigu pavyktų gauti tą laminuotą popierėlį- žengčiau daug didesnį žingsnį- A kategorija. Patikėkit, šitas vilkas myli motociklus.
Parūkyti, išgerti kavos, pažiūrėti Gossip Girl. Smegenys turėtų pailsėti.
Pavasarinės dienos.
Dar prieš savaitę gulėjau lovoje kaip kačiukas, nutrauktomis letenėlėmis. Atsilaikiau nuo bronchitų bene visą žiemą, o vos sulaukiau pavasario kvapo- ir atgulau lovytėn. Fui.
Užtat jei dar ką tik atsakydavau, jog nieko tokio pas mane nevyksta, tai dabar viskas ėmė verstis daugmaž kūliavirsčiais.
Prisisodinau kanų. Žinau, kad ne vazonėliuose joms augti, tačiau maža viltis verta visų pastangų. Juk dieviškas grožis, va toks:
Ir dar drąsiai-nedrąsiai pasisodinau ir žemaūgės kalijos svogūnėlį. Šiaip ar taip- mano mylimiausia gėlė. Tiesiog tobula:
Vėl pasiryškinau savo raudonus plaukus, įnikau į M. Kunderos knygas, apsikroviau konspektais bei įvairiaspalviais geliniais tušinukais. Tarp vyro kelnių radau vienas juodas odines ir tobulas ir perkrausčiau į savo lentyną. Kas antrą dieną praūžiam pro sostinę. (Ir bronchitas dėl visiškai neaiškių priežasčių nesibaigia).
Dar truputį ėmiau tikėti, jog mano gyvenime bus vestuvės (man taip sakė). Dar ėmiau tvarkytis muzikos lobynus, jog manieji Godsmack nebūtų nepripažinti (unknow artist, song&album).
Susidraugavau su Facebook. Nustojau draugauti su Tomb Raider. Ėmiau svarstyti galimybę užsiregistruot Supermamose (nes ten šnekasi moterys, dievinančios tatuiruotes).
Mano Windows netikėtai tapo legalūs (gerai, gerai, stengiausi). Nebenoriu plastinės krūtų operacijos. Žmonės, vaikštantys mano kirptais plaukais sulaukia komplimentų. Dėl plaukų.
Ir šiaip. Pavasariais gyvenimas tiesiog verda. Atgimimas.
Gal jau pradėti rašyti knygą apie moterį su vilkolakio siela?
Lyg pasivaikščiojimas ant drugelio sparnų.
Gyventi šia akimirka. Džiaugtis kiekviena sekunde. Žiūrėti tik pirmyn. Nesinešti nuoskaudų, pykčių ir praeities naštos. Lyg ir visi tą žinom. Bet ar visi tuo gyvenam? Ypač kai lyg peilis prie gerklės ateina mintis: “o kas būtų, jei…“. Jei nebūtų žuvę. Jei nebūtų palikę. Jei būtumėm žengę vos viena plytele tolėliau. Ir kartais pasiduodam šitam skausmui, klaupdamiesi ant kelių ir prašydami visų viešpačių, jog kas nors atsuktų laiką. Ir pakeistumėm tą vieną mažą smulkmeną. Kuri šitaip pakeitė dabartį.
Taip, kalbu apie taip vadinamą “Drugio efektą“. Kai viena smulkmena pakeičia milijonų ateitis. Kai tavo viso gyvenimo sėkmė gali priklausyti tik nuo, tarkim, užleistos vietos troleibuse. Kai tik per metrą prasilenkei su svajoniu moterimi. Kai tik dėl vieno žodžio tavo vyras susikrovė daiktus. Kai pajutai, kad išslydo iš rankų. Be šanso susigrąžinti laiką ir pasielgti vos vos kitaip.
Gražiai įpakuotas saldainis?/Twilight
Ir iki Lietuvos truputį atėjo Twilight manija, jau kelis metus persekiojanti jaunuosius amerikiečius. Ir nesakykit, kad neatėjo, jei net man, visaip vengiančiai brukamų reklamų, buvo įkalta galvon, kad šitai yra nuostabu nuostabu. Filmas, istorija, vampyrai. Pažiūrėjau, įvertinau.
Visų pirma, istorija jau net labai amerikietiška. Koledžas, valstijos, paaugliai su mašinomis bei naivios mokyklinės blondinės. Ir, aišku, blogiukai paslaptūnai. Be išleistuvių nakties irgi niekaip neapsieita.
Antra, meilės istorija. Gal ir graži, tik gal per daug seilėta? Jei iš pradžių dar žiūrovui suteikiamas lašas intrigėlės, netrukus bus “aš tave myliu“ ir lyg kakta į sieną. Tad norint romantikos, jau geriau žiūrėti The Notebook, vis tikroviškiau.
Na ir, nei gražūs (?) aktoriai, nei skraidymas po medžius, nei bandymas pabrėžtinai išreikšti herojų charakterius neįtikino ir nesužavėjo. Liūdnoka, kai filmui pasibaigus tau yra tikrai nusispjaut, kaip jiems seksis toliau. O tęsinių jau ir žadama.
Ir vistiek geriau dar kartą žiūrėčiau visas Underworld dalis, kuriose ir meilės, ir fantastikos, ir kovų aš mačiau daug daug geresnių. O Twilight- gražiai įpakuoto saldainio- antrą kartą žiūrėti tiesiog nekiltų ranka. Belieka tik graudžiai atsidusti ir pakartoti žodį- Holivudas. Ir tai neskamba kaip komplimentas.
P.S. O knygų seriją gal ir verta paskaityti. Ne pirmas kartas, kai ekranizacijos tik apteršia puikius autorių darbus.
Laisvi žmonės/Free People.
Tai yra viena iš pavasarinių moteriškų ligų. Visiškas neturėjimas ką rengtis. Iš vienos pusės: nepriskirčiau savęs moterų-šarkų kategorijai, kurios susirenka visus blizgučius. Die, aš net nežinau “šio sezono“ spalvų. (Manoji visada yra raudona.) Iš kitos pusės: šita liga mano spintoje taip įsisenėjusi, jog aš jau vis dažniau rengiuosi, kad tik pridengčiau kūną, o ne gražiai sau atrodyčiau. Nes nėra tų gražių drabužių, nėra. Arba laiko jų ieškoti ten, kur jų dar įmanoma rasti (t.y. dėvėtų drabužių parduotuvėlėse).
Visgi yra viena vietelė, kur mėgstu paganyti akis. Tai prekinis ženklas, “amerikoniška“ parduotuvė. Free People. Paskutinėmis žiniomis, net nesiunčianti į Lietuvą (nebent susidraugavus su E-bay). Netgi žinau, kad siūlanti ne ypač kokybiškus drabužius. Bet va idėjų randu ten neblogų. Įsisiubuojančių norų- taip pat.
Vilkolakio 