Kelionė. Vrum vrum.
Ar jums taip nebūna, jog po didelių įspūdžių reikia tam tikro laiko, kad visos detalės gražiai susidėliotų galvoje?
Gerai pamenu, kai pirmą kartą iššokau parašiutu (tiesa, kol kas ir vienintelį), grįžusi namo ramiai nuėjau miegoti. Ir tik atsikėlusi staiga suvokiau- ojojojoi! Aš su parašiutu iššokau! Ir kitą dieną jau norėjau visiems papasakoti. Visas smulkmenas, kas, kaip, kodėl…
Tas pats ir su tuo metaliniu žvėrimi, leidžiančiu “vrum vrum” garsą. Jau tapo lyg taisyklė, kad po kiekvieno pasivažinėjimo visą vakarą esu sąstingio būklės. Ištempti kojas, išgerti arbatos, pasnūduriuoti… Nes kūnas jau lyg ir namie, o protas vis dar ten- ant asfalto, su vėju.
Praėjęs savaitgalis buvo iš tikro kažkas nerealaus. “Atidarėm” sezoną. Oficialiai. Žemaitijoj. Pirmas toks ilgas “pasivažinėjimas” motociklu.
Svarsčiau dėl kelionės iki pat paskutinės minutės. Tiesiog buvo asmeninių problemų. Tačiau šeštadienio ankstyvą rytą, besisukinėdama namie su pižama, išgirdau kažkokį nenusakomą šauksmą savo viduje. Kvietė kelias. Vienas, du, trys, ir aš jau su odinėmis kelnėmis, pirštinėmis ir visa amunicija. Milžiniška kuprinė ant pečių, garažas ir… mielas žvėriukas prieš mane. Ne mano, ne gyvas, aš tik keleivis… O kelias kantriai laukia.
Dvi dienos- netoli 700 kilometrų. Autostradomis, gatvėmis, miestais ir miesteliais. Kai greitis nusineša visą saulės kepinimą. Ir sustojam degalinėse, visi apsimūturiavę ir keistai sužvarbę. O buvo kol kas karščiausias savaitgalis šiemet.
Ir šiaip. Tikriausiai reikia jausti motociklams meilę, jog suvoktum, koks jausmas važiuoti juo. Kai iki asfalto taip arti, kai su aplinka niekas neriboja, kai didėjantis greitis akimirkai neleidžia net įkvėpti… Kai laukai, kalnai, praeiviai, pievų kvapas- viskas viskas tampa vienis, kai pajauti, jog iš tikro esi gyvas. Jog gyveni.
Žinot, vieną akimirką, kai pakelėje sustojom, sugulom ant žolės, kaitinomės prieš saulę… tada pagalvojau, kad dėl tokių akimirkų ir verta gyventi. Kai guli gamtoje, net neįsivaizduodamas kurioje gimtinės vietoje randiesi, kai saulė nudegina nosį ir žinai, kad tavęs vis dar laukia kelias… Jame dingsta visos visos blogos mintys, lyg vėjas jas nusineštų. Ar ne apie tokią nirvaną žmonės nuo senų laikų svajoja?
O pats renginys? Patiko kolona aplink Mažeikius. Vyrai truputį padegino variklius, tačiau matyti tokią motociklų grandinę buvo džiaugsmas širdžiai. Ir blyksintys fotoaparatai visai netrukdė- jaučiausi visiškai atsipalaidavusi. Vakarinė dalis nepatiko. Ir kaltę verčiu tik organizatoriams. Nereikėjo leisti nepilnamečių, vietinės “faunos”, neprigirdyti garsisto… Reikėjo atvežti bent vieną WC ir tiksliau pranešti apie nakvynės galimybes. Bet tiek to. Kelias nenuvylė ir pateisino net didžiausius lūkesčius.
Kelyje, kelyje…
Pabaigai, viena mano mylimiausių citatų:
“The only people for me are the mad ones, the ones who are mad to live, mad to talk, mad to be saved, desirous of everything at the same time, the ones who never yawn or say a commonplace thing, but burn, burn, burn, like fabulous yellow roman candles exploding like spiders across the stars and in the middle you see the blue centerlight pop and everybody goes "Awww!””
Jack Kerouac “On The Road”
P.S. Jau šį savaitgalį- visos Lietuvos motociklininkų sezono atidarymas. Jau nujaučiu, kad po jo vėl kelias dienas žiūrėsiu į lubas, niūniuodama keisčiausias melodijas bei bandysiu sugrįžti į “normalų” gyvenimą.
P.P.S. Nuotraukos kaip visada- “pas kažką”. Pasieks mane negreit, jei išvis ras kelią. Priminimas pasikrauti savo fotoap. baterijas.
Bėdos su Twitter.
Na, nesu žalia kompiuterių reikaluose, net galvojau, kad nemažai nutuokiu, bet… Susidūrus su Twitter pasijaučiau vėl dvylikos, su supintom kasytėmis, mokanti tik įsijungti mIRC. Arba aš Twitter tiesiog nepatinku, arba nustojau suprasti angliškai, arba…
O esmė tokia. Pasidomėjau. Patiko. Nuėjau į twitter.com, užsiregistravau. Parašiau porą sakinukų. Vis dar patiko. Įsijaučiau į twitter’io integravimą į savo gyvenimą.
Pirmiausia, susiradau Firefox įskiepį TwitterFox. Patogus, rodo mano sekamų žmonių “pačiulbėjimus”, o ir pati galėjau parašyti tiesiai iš naršyklės (kuri bene visada įjungta jei tik esu namie).
Bandžiau twitter.com užregistruoti savo telefoną. Prašė nusiųsti kodą į jų numerį. Nusiunčiau. Dukart. Prašė siųsti trečią kartą, bet pasidaviau (o man tikrai būtų patikę kartais brūkštelti ir iš telefono, gi nuostabiausi įvykiai dažniausiai nutinka nebūnant namie). Tiesa, net nežinau, kokie būtų buvę tarifai (gyvenu su Omnitel).
Windows Live Writer taipogi įdiegiau įskiepį (iš čia rašau savo blog’ą) Twitter Notify. Čia tam, jog publikavus naują įrašą pranešimas atsirastų ir Twitteryje.
Atrodo viskas patogu, miela, tobula.
O tada ir prasidėjo bėdos…
- Pirmą dieną pastebėjau, jog negaliu įkelti savo nuotraukėlės. Formatas tinkamas, dydis tinkamas, įkėlus rašo, kad viskas OK (“nice picture”, cha), tačiau jos
nerodo. Pakėliau antakį, bet palikau tai likimo valiai. - Antra diena- o, štai ir mano nuotrauka. “Čiulbu”. Džiaugiuosi. Netikėtai pastebiu, kad kai kurie mano “pačiulbėjimai” pasiekia mano “sekėjų” ausis, kai kurie- ne. Nesuprantu, kodėl. Be to, prie tų, nerodomų, nėra mano nuotraukos. Hmmm…
- Trečia diena. Pastebiu, kad “kažkas ne taip”. Einu į twitter.com. Žvalgausi. Antrandu kažką nenusakomo. Pakeliu abu antakius. Ogi aš turiu du Twitter! Jei jungiuosi su savo “username” atsiduriu viename, jei jungiuosi su savo el.pašto adresu- kitame. Sekėjai, nuotraukos buvimas, asmeninės žinutės… viskas skiriasi.
- Visus įskiepius priderinu prie vieno iš jų. Atsipučiu. Tačiau nepatinka to, antrojo, egzistavimas. Kai kurie žmonės jį ima sekti (nors į jį ir nerašau). Nesuvokiu, kaip, nes twitter.com/vilkolakis rodo būtent pirmojo įrašus.
- Susiraukiu ir piktai trinu tą, prisiplakėlį twitter. Drebančia širdimi jungiuosi- viskas gerai. Staiga ir mano el.paštas ir vartotojo vardas prijungia prie vieno Twitter. Įskiepiai ima veikti. Esu rami.
- Po daugiau nei paros mano TwitterFox nebeveikia. Nujaučiu bėdą. Einu į twitter.com, jungiuosi- manęs nebėra. Siūlo “restore account”.
Palengvėja. Spaudžiu. Atsiunčia į el.paštą nuorodą atkūrimui. Spaudžiu. Valio! Rašo, kad pavyko atkurti, tereikia vėl grįžti el.paštan ir pažiūrėti kažkokias “details”. O ten nieko nėra (nebijokit, šlamštą tikrinau). Hmmm… - Bandau prisijungti. Cha. Vėl siūlo “restore account”. Bandau kelis kartus. “Pavyksta”. T.y. jie teigia, kad pavyksta, bet prisijungti negaliu.
Ir? Lieku be twitter, kuris susidubliavo, o ištrynus vieną jų- “numirė” ir “dvynys”, tapo neįmanomas atkurti, bei iš naujo neleidžia registruotis, mat el.paštas jau “užimtas”. Vartotojo vardas taip pat (o Vilkolakis2 ar Vilkolakis666 aš iš principo nebūsiu).
Gal baisiausia visame tame, jog nuėjus savo twitter adresu, aš nematau nieko, tačiau į mano el.paštą vis dar plaukia pranešimai, kaip mane kažkas ima “sekti”.
Pasikartoju, jaučiuosi blondinė ilgakasė mergaitė, kuri turėtų grįžti prie mIRC ir nesivarginti su “dideliais žaislais”.
Piratų karas.
“The Pirate Bay” kol kas nenuleidžia ginklų. Vienas iš paskutiniųjų žingsnių- prašymas pakartotinai peržiūrėti nuosprendį, dėl… teisėjo šališkumo! Ogi teisėjas, nusprendęs, jog “piratų” vyrukai turės atsėdėti po vienerius metus bei sumokėti virš 3 milijonų dolerių nukentėjusioms nuo jų “labdaringos veiklos” organizacijoms, nebuvo toks ir nekaltas. Šis teisėjas priklauso net kelioms organizacijoms, susijusiomis su autorinių teisių pažeidimais. Juk tikrai neskamba, kaip objektyviai galintis peržiūrėti bylą žmogus?
Pagal PC World.
Ir visgi esu už tai, kad jie laimėtų. Internetas savaime keičiasi, keičia mūsų visų gyvenimus, socializacija įgauna vis spalvingesnes reikšmes… Galbūt tiesiog metas su tuo susitaikyti. Sėkmės “The Pirate Bay”!
O kas nesuprato apie ką aš:
The Pirate Bay yra…
Jais džiaugtis galima čia.
O visą teismo procesą išsamiai ir aiškiai pasiskaitykit nežinau.lt.
Svajonių butas.
Ir nors mano svajonių butas yra… namas, tačiau suvokiu, jog net kambariu didesnio butuko įsigyjimas vertas kryžiaus kelių. T.y. daug daug pinigų. Tiek daug, jog pradėti taupyti atrodo tikrai beprasmiška.
Aišku, gyvenimas gali pasisukti įvairiai. Dar ne vėlu tapti karjeros moterimi, parsiduoti (siela, ne kūnu) ir dirbti, dirbti, dirbti (vis prisimenu O. Koršunovo režisuotą pjesę “Shopping and fucking”, ypač tą vietą, kai moteris pusnuogė stovi prieš salę ir kartoja “ateis pavasaris, ruduo, žiema, o aš dirbsiu dirbsiu dirbsiu”).
(nuotrauka iš “Shopping and fucking”)
Galima nepasiekti karjeros aukštumų, tačiau patogiai įsitaisius griebtis paskolos. Kokiems 40 metų. Tam mažam butukui. Na, arba išlošti Teleloto (tik tam, girdėjau, reikia pirkti bilietus).
Tik va svajoti niekas netrukdo. O kas liečia svajones…
Jei tai mano svajonių butas, jis:
- Yra netoli centro. T.y. po naktinių pasivaikščiojimų senamiesčio gatvėmis ar garsių švenčių su draugais aš turėčiau galimybę pareiti pėsčiomis.
- Yra bent 3 kambarių. Kam tiek daug? O kur aš vaikus apgyvendinsiu?
- Yra aukštomis lubomis ir plačiomis palangėmis. Ir storos sienos dvelkia istorija. Minimalizmas, modernizmas ir kitokie –izmai manęs dar nepasiekė. Man patinka tai, kas kvepia senamiesčiu. Pasiryžčiau net kūrenti židinį vietoj centralizuotos šildymo sistemos.
Ir kvepia jaukumu, jaukumu. Net širdį spaudžia.
O namas? Namas yra visiškai kas kita. Ten kvėpuoji laisve, ten tavo valdos, tavo sodai, nesidalinamos sienos ir lubos. Tie, kas gyveno name, tikrai supras didelį skirtumą. Ir statantis namą tai jau tavo svajonė. Nebelieka klausimų nei apie lubų aukštį, kambarių kiekį (nors nereikia man “pilies”, ne ne, jos negražios). Ir galima trenktis didelius atstumus, dūminant orą ir keikiantis už vairo, nes namas vertas visko.
Vertas ir milžiniškų pinigų. Tokių, kurių tokios kaip aš, kažin ar turės. Belieka svajoti.
Na, o kol laukiu The Sims 3 (didžiausias kaifas ten- lengvai kaupti pinigus ir statyti, statyti, statyti…), šiandien atradau dar vieną džiaugsmą, kurį netrukus išbandysiu: TurboFloorPlan 3D Home & Landscape Pro. Programėlė, kurios pagalba bandysiu netgi šiek tiek profesionaliau “pasistatyti” tikrą svajonių namą. Beje, išbandyti ją galima ir visiškai nemokamai. Štai kaip ji “atrodo”:
O gal… viskas ir prasideda nuo svajonės?
P.S. Arba aš tikrai emigruosiu į Ekvadorą ir gyvensiu savo vidinio pasaulio balsais.
Visai be pavadinimo.
Aš visiškai per daug visko užsigriebiau daryti. Nebespėju susidėlioti tvarkingos minčių sekos, tad blaškausi blaškausi…
O mano galvoje šiuo metu penkiais aukštais (o gal ir daugiau?) sukasi tokios mintys:
1. Reikia (būtinai būtinai) pasitrumpinti tą juodą džinsinį sijoną. Nes jis visaip puikus, tik ilgis iki kelių yra toks… hmmm… Ypač kai jis A raidės formos. Tad reikia tik pakirpti, apsiūti, susiūti ir dar dešimt kartų pasimatuoti. Įspūdis “blauzdos pagaliukai” turi virsti į “gražios kojos”.
2. Reikia susiorganizuoti siuvimo mašiną. Ir medžiagos (čia paprasčiau- XXXXL dydžio nenunešioto drabužio Humanoje). Ir galų gale šitaip įgyti tą juodą mažą suknelę. Atvira nugara. Specialiai tattoo pasidemonstravimui. (Juk galų gale baigsim tą žvėrį, ar ne?)
(iš Suicide Girls)
3. Susidraugauti su Windows Live Writer. Iš čia man kažkodėl mieliau rašosi. Tiksliau- ne kažkodėl. Man patinka naujovės. Ypač iš įvairiausių “blizgančių” programų srities.
4. Susidraugauti su Twitter (žr.3 punktą). Gal dabar per daug apie jį rėkiama, tačiau niežti ir pačiai nagai pažiūrėti kas ten toooookio.
5. Nustoti šiaip tepliotis su Painter’iu, o griebtis kažkokio vieno piešinio. Na ir kas, kad neturiu planšeto (tablet) ar gerų įgūdžių. Tegul bus tas piešinys prisvilęs, tačiau kitaip aš amžinai užstrigsiu “bandau visus teptukus” stadijoje.
(Mohamad zaky piešinys)
6. Pamiršti dalykai kartais būna geriausi atradimai. Ar žinojot, jog perskalaujant plaukus dilgėlių nuoviru jie mažiau slenka? Be to, pasidaro klusnesni bei auga stipresni. Ne visiems plaukučiams dilgelės turi tokį didelį efektą, tačiau manieji iškart ėmė darytis laimingi. Ir gi dilgėlių “arbata” vaistinėse kainuoja vos kelis litus. Gerokai mažiau nei bet kokia mano turima kaukė.
Reikia arba pamiegoti, arba padaryti atsilenkimų. Nes mintys galvoje ėmė dar labiau panašėti į cunamį. O manęs laukia ir Kunderos “Nemirtingumas” ir R. Milašiaus “Psichoanalizė”. Žadu nuveikti daug daug. Ir viską- sau pačiai.
7. Reikia rimtai susidomėti B kategorijos teisių laikymu. Jeigu pavyktų gauti tą laminuotą popierėlį- žengčiau daug didesnį žingsnį- A kategorija. Patikėkit, šitas vilkas myli motociklus.
Parūkyti, išgerti kavos, pažiūrėti Gossip Girl. Smegenys turėtų pailsėti.
Pavasarinės dienos.
Dar prieš savaitę gulėjau lovoje kaip kačiukas, nutrauktomis letenėlėmis. Atsilaikiau nuo bronchitų bene visą žiemą, o vos sulaukiau pavasario kvapo- ir atgulau lovytėn. Fui.
Užtat jei dar ką tik atsakydavau, jog nieko tokio pas mane nevyksta, tai dabar viskas ėmė verstis daugmaž kūliavirsčiais.
Prisisodinau kanų. Žinau, kad ne vazonėliuose joms augti, tačiau maža viltis verta visų pastangų. Juk dieviškas grožis, va toks:
Ir dar drąsiai-nedrąsiai pasisodinau ir žemaūgės kalijos svogūnėlį. Šiaip ar taip- mano mylimiausia gėlė. Tiesiog tobula:
Vėl pasiryškinau savo raudonus plaukus, įnikau į M. Kunderos knygas, apsikroviau konspektais bei įvairiaspalviais geliniais tušinukais. Tarp vyro kelnių radau vienas juodas odines ir tobulas ir perkrausčiau į savo lentyną. Kas antrą dieną praūžiam pro sostinę. (Ir bronchitas dėl visiškai neaiškių priežasčių nesibaigia).
Dar truputį ėmiau tikėti, jog mano gyvenime bus vestuvės (man taip sakė). Dar ėmiau tvarkytis muzikos lobynus, jog manieji Godsmack nebūtų nepripažinti (unknow artist, song&album).
Susidraugavau su Facebook. Nustojau draugauti su Tomb Raider. Ėmiau svarstyti galimybę užsiregistruot Supermamose (nes ten šnekasi moterys, dievinančios tatuiruotes).
Mano Windows netikėtai tapo legalūs (gerai, gerai, stengiausi). Nebenoriu plastinės krūtų operacijos. Žmonės, vaikštantys mano kirptais plaukais sulaukia komplimentų. Dėl plaukų.
Ir šiaip. Pavasariais gyvenimas tiesiog verda. Atgimimas.
Gal jau pradėti rašyti knygą apie moterį su vilkolakio siela?
Vilkolakio 