Jūra gyvenimo.

21 gegužės, 2009 at 6:56 pm (Asmeniškai) (gyvenimas, vilkolakis)

Pastaruoju metu užverčiu vis daugiau buvusių gyvenimo puslapių. Gal dėl to, kad pastaruoju metu ir naktys pilnos žvaigždžių. Gal todėl, jog pavargau nešiotis tai, kas tūkstantį metų nedžiugina. O gal paaugau kartu su savo kalijomis. Tik pirmyn ir pirmyn, nes tai, kas dabar supa mane ir tai, kas ranka pasiekiama man tampa daug mylimiau nei bet kas, kas buvo iki šiol.

Gyvenu motociklu gausmu, rūšiuojamomis psichologijos knygomis, vakarais prie laužų ir naktimis tvirtai apsikabinus. Velniop visus darbus “nekvalifikuotiems”, velniop studentavimus bijant kiekvieno atsiskaitymo, velniop visus praeities draugus, kurie negali nuoširdžiai apkabinti. Daug ką šitaip- velniop.

Gal pasirenku ne pačius gražiausius būdus. Tačiau. Nebenoriu nė sekundei prievartauti savęs, nebenoriu gerti neigiamų emocijų, jei galiu nuo jų nusigręžti. Nebenoriu mąstyti apie praeities padarinius. Gyvenimas va čia ir dabar- kupinas žvaigždžių, jūrų, alyvų kvapo ir tų, kurie rūpi. Iš tikro rūpi.

Ir matau gražią ateitį. Su mėgstamais darbais, kurių nė nereikia dirbti. Su knygomis, kurios visos skirtos tik malonumui. Su žiemomis prie židinių, su vasaromis besiplaikstančiomis suknelėmis, su susivijusiais kojų pirštais.

Ir dabar atrodo, jog prabėgo tūkstančiai metų. Ir vėl gavau neįkainojamų dovanų- savą vilkolakį. Tomis pačiomis akimis, tokį pat neprijaukintą, tokį pat pilną troškimų.

Ir kažkodėl vis šnabždu mintyse svetimais žodžiais: “myliu tave, myliu tave, myliu tave, tūkstantį kart”. Tave. Save. Tą jūrą gyvenimo.