Su lagaminais.
Aš kvėpuoju, kvėpuoju…
Pradėjau viešai rašyti blogas.lt sistemoje. Pabėgau. Taip suviliojo niekaip nenusakomas WordPress sklandumo grožis. Ir kai net vėl bėgau, tai nebebuvo toli- likau ištikima wordpress.
Bet pasakykit, ar įmanoma susilaikyti negrįžus į senąjį Blogas.lt? Kai neliko tų kvailų “patiko/nepatiko”, kai viską užvilko ant tos pačios wordpress platformos, bei dar man žada nemokamai leisti taisyti CSS? Ir Google Analytics palaiko, ir šablonų begalės, ir viskas lietuviška…
Kvėpuoju. Ir šį kartą net aš visomis nuojautomis suvokiu, kad aš kraustausi namo.
Papildyta: http://vilkolakis.blogas.lt O čia manęs neberasite.
Pokyčiai blog’e.
Šiandien tris kartus giliai įkvėpiau ir padariau tai, kas jau kelios dienos sukosi galvoje. Paslėpiau tuos įrašus apie chna bei tattoo. Kad ir kaip miela kažkam patarti ar padėti, mano charakteriui greičiausiai tai buvo neišvengiama. Kodėl? Viena mano egoizmo puselė tikrai džiaugėsi tuo šimtu žmonių užbėgančių paskaityti apie tattoo. Tačiau kita… Ei, juk pradėjau rašyti ne dėl to, jog informuočiau visuomenę. Ne žiniasklaida aš, ne faktų rinkinys… Ir ši vieta man turi būti asmeniška (kiek įmanoma išlikti asmeniškai šioje erdvėje).
Matau tokią šio blog’ o viziją: daugiau pasakoju apie save, susidraugauju su fotoaparatu ir pasipuošiu šią vietą savomis nuotraukomis, leidžiu čia reikštis ir savo mūzoms, ir savo kasdieniams pasvarstymams. Ir tik patys asmeniškiausi dalykai tebūnie nepaminėti.
Ir tokiu atveju lyg ir nebelieka priežasties baimintis, jog pasipasakojus apie savo keliones, mėnesinių skausmus ar kovą su blunkančiais plaukais, apie juos perskaitys ar vizualiai pamatys tie šimtai žmonių, kurie tik užsuko pažvelgti apie tattoo.
Ir šiaip. Dėkinga aš tiems, kurie nuolat skaito. Matau iš komentarų, padrąsinimų ir nuomonių. Labai tikiuosi, kad ir ateityje liksim drauge, šičia. Tik dar nuoširdžiau.
Papildyta. Kol kas tik liūdina, jog nebesantys įrašai vis dar vilioja žmones per Google (o jis juk susipras, kad nebėra jau jų?), bando išlįsti kaip populiariausi, ar neseniai komentuoti. Laukiu kažkokio savaiminio išsivalymo.
Prasta savijauta.
Nežinau, ar pasigriebiau kokį virusą, ar vėl pasireiškė mano organizmo alerginės reakcijos, tačiau dabartinė organizmo savijauta neleidžia pajudėti toliau nei keli metrai nuo wc. Šitaip ir mano šio savaitgalio keli šimtai kilometrų bei gulėjimas pievose ant alkūnių virto ilgu ilgu vakaru namie…
Ir daug galvoju. Apie santykius, apie pasitikėjimą, apie asmenybės brandą meilei, apie žmonių santykių pamatus… Visokius panašius dalykus. Žiūriu į savo neaprėpiamas galybes knygų, kurias norėčiau perskaityti. Mąstau apie kalbas, kurias noriu išmokti ar patobulinti. Šimtus smulkių darbelių, kuriuos vis atidedu rytojams.
Ir tokiomis dienomis noriu, jog paros truktų daug ilgiau, jog neliktų noro miegui, jog versčiausi kūlverstukais ir padaryčiau daug daug… tiek daug, kiek žmonėms neįmanoma. Tiek daug, jog net su visu savo priekabumu savimi be galo didžiuočiausi.
O kol kas tik becukrė arbata ir lovos režimas. Ir sukandusi dantis nedejuoju, pati neprižiūriu savo kūno taip gerai, kaip jis yra nusipelnęs.
Jūra gyvenimo.
Pastaruoju metu užverčiu vis daugiau buvusių gyvenimo puslapių. Gal dėl to, kad pastaruoju metu ir naktys pilnos žvaigždžių. Gal todėl, jog pavargau nešiotis tai, kas tūkstantį metų nedžiugina. O gal paaugau kartu su savo kalijomis. Tik pirmyn ir pirmyn, nes tai, kas dabar supa mane ir tai, kas ranka pasiekiama man tampa daug mylimiau nei bet kas, kas buvo iki šiol.
Gyvenu motociklu gausmu, rūšiuojamomis psichologijos knygomis, vakarais prie laužų ir naktimis tvirtai apsikabinus. Velniop visus darbus “nekvalifikuotiems”, velniop studentavimus bijant kiekvieno atsiskaitymo, velniop visus praeities draugus, kurie negali nuoširdžiai apkabinti. Daug ką šitaip- velniop.
Gal pasirenku ne pačius gražiausius būdus. Tačiau. Nebenoriu nė sekundei prievartauti savęs, nebenoriu gerti neigiamų emocijų, jei galiu nuo jų nusigręžti. Nebenoriu mąstyti apie praeities padarinius. Gyvenimas va čia ir dabar- kupinas žvaigždžių, jūrų, alyvų kvapo ir tų, kurie rūpi. Iš tikro rūpi.
Ir matau gražią ateitį. Su mėgstamais darbais, kurių nė nereikia dirbti. Su knygomis, kurios visos skirtos tik malonumui. Su žiemomis prie židinių, su vasaromis besiplaikstančiomis suknelėmis, su susivijusiais kojų pirštais.
Ir dabar atrodo, jog prabėgo tūkstančiai metų. Ir vėl gavau neįkainojamų dovanų- savą vilkolakį. Tomis pačiomis akimis, tokį pat neprijaukintą, tokį pat pilną troškimų.
Ir kažkodėl vis šnabždu mintyse svetimais žodžiais: “myliu tave, myliu tave, myliu tave, tūkstantį kart”. Tave. Save. Tą jūrą gyvenimo.
Vilkolakio 