Prasta savijauta.
Nežinau, ar pasigriebiau kokį virusą, ar vėl pasireiškė mano organizmo alerginės reakcijos, tačiau dabartinė organizmo savijauta neleidžia pajudėti toliau nei keli metrai nuo wc. Šitaip ir mano šio savaitgalio keli šimtai kilometrų bei gulėjimas pievose ant alkūnių virto ilgu ilgu vakaru namie…
Ir daug galvoju. Apie santykius, apie pasitikėjimą, apie asmenybės brandą meilei, apie žmonių santykių pamatus… Visokius panašius dalykus. Žiūriu į savo neaprėpiamas galybes knygų, kurias norėčiau perskaityti. Mąstau apie kalbas, kurias noriu išmokti ar patobulinti. Šimtus smulkių darbelių, kuriuos vis atidedu rytojams.
Ir tokiomis dienomis noriu, jog paros truktų daug ilgiau, jog neliktų noro miegui, jog versčiausi kūlverstukais ir padaryčiau daug daug… tiek daug, kiek žmonėms neįmanoma. Tiek daug, jog net su visu savo priekabumu savimi be galo didžiuočiausi.
O kol kas tik becukrė arbata ir lovos režimas. Ir sukandusi dantis nedejuoju, pati neprižiūriu savo kūno taip gerai, kaip jis yra nusipelnęs.
Visai be pavadinimo.
Aš visiškai per daug visko užsigriebiau daryti. Nebespėju susidėlioti tvarkingos minčių sekos, tad blaškausi blaškausi…
O mano galvoje šiuo metu penkiais aukštais (o gal ir daugiau?) sukasi tokios mintys:
1. Reikia (būtinai būtinai) pasitrumpinti tą juodą džinsinį sijoną. Nes jis visaip puikus, tik ilgis iki kelių yra toks… hmmm… Ypač kai jis A raidės formos. Tad reikia tik pakirpti, apsiūti, susiūti ir dar dešimt kartų pasimatuoti. Įspūdis “blauzdos pagaliukai” turi virsti į “gražios kojos”.
2. Reikia susiorganizuoti siuvimo mašiną. Ir medžiagos (čia paprasčiau- XXXXL dydžio nenunešioto drabužio Humanoje). Ir galų gale šitaip įgyti tą juodą mažą suknelę. Atvira nugara. Specialiai tattoo pasidemonstravimui. (Juk galų gale baigsim tą žvėrį, ar ne?)
(iš Suicide Girls)
3. Susidraugauti su Windows Live Writer. Iš čia man kažkodėl mieliau rašosi. Tiksliau- ne kažkodėl. Man patinka naujovės. Ypač iš įvairiausių “blizgančių” programų srities.
4. Susidraugauti su Twitter (žr.3 punktą). Gal dabar per daug apie jį rėkiama, tačiau niežti ir pačiai nagai pažiūrėti kas ten toooookio.
5. Nustoti šiaip tepliotis su Painter’iu, o griebtis kažkokio vieno piešinio. Na ir kas, kad neturiu planšeto (tablet) ar gerų įgūdžių. Tegul bus tas piešinys prisvilęs, tačiau kitaip aš amžinai užstrigsiu “bandau visus teptukus” stadijoje.
(Mohamad zaky piešinys)
6. Pamiršti dalykai kartais būna geriausi atradimai. Ar žinojot, jog perskalaujant plaukus dilgėlių nuoviru jie mažiau slenka? Be to, pasidaro klusnesni bei auga stipresni. Ne visiems plaukučiams dilgelės turi tokį didelį efektą, tačiau manieji iškart ėmė darytis laimingi. Ir gi dilgėlių “arbata” vaistinėse kainuoja vos kelis litus. Gerokai mažiau nei bet kokia mano turima kaukė.
Reikia arba pamiegoti, arba padaryti atsilenkimų. Nes mintys galvoje ėmė dar labiau panašėti į cunamį. O manęs laukia ir Kunderos “Nemirtingumas” ir R. Milašiaus “Psichoanalizė”. Žadu nuveikti daug daug. Ir viską- sau pačiai.
7. Reikia rimtai susidomėti B kategorijos teisių laikymu. Jeigu pavyktų gauti tą laminuotą popierėlį- žengčiau daug didesnį žingsnį- A kategorija. Patikėkit, šitas vilkas myli motociklus.
Parūkyti, išgerti kavos, pažiūrėti Gossip Girl. Smegenys turėtų pailsėti.
Pavasarinės dienos.
Dar prieš savaitę gulėjau lovoje kaip kačiukas, nutrauktomis letenėlėmis. Atsilaikiau nuo bronchitų bene visą žiemą, o vos sulaukiau pavasario kvapo- ir atgulau lovytėn. Fui.
Užtat jei dar ką tik atsakydavau, jog nieko tokio pas mane nevyksta, tai dabar viskas ėmė verstis daugmaž kūliavirsčiais.
Prisisodinau kanų. Žinau, kad ne vazonėliuose joms augti, tačiau maža viltis verta visų pastangų. Juk dieviškas grožis, va toks:
Ir dar drąsiai-nedrąsiai pasisodinau ir žemaūgės kalijos svogūnėlį. Šiaip ar taip- mano mylimiausia gėlė. Tiesiog tobula:
Vėl pasiryškinau savo raudonus plaukus, įnikau į M. Kunderos knygas, apsikroviau konspektais bei įvairiaspalviais geliniais tušinukais. Tarp vyro kelnių radau vienas juodas odines ir tobulas ir perkrausčiau į savo lentyną. Kas antrą dieną praūžiam pro sostinę. (Ir bronchitas dėl visiškai neaiškių priežasčių nesibaigia).
Dar truputį ėmiau tikėti, jog mano gyvenime bus vestuvės (man taip sakė). Dar ėmiau tvarkytis muzikos lobynus, jog manieji Godsmack nebūtų nepripažinti (unknow artist, song&album).
Susidraugavau su Facebook. Nustojau draugauti su Tomb Raider. Ėmiau svarstyti galimybę užsiregistruot Supermamose (nes ten šnekasi moterys, dievinančios tatuiruotes).
Mano Windows netikėtai tapo legalūs (gerai, gerai, stengiausi). Nebenoriu plastinės krūtų operacijos. Žmonės, vaikštantys mano kirptais plaukais sulaukia komplimentų. Dėl plaukų.
Ir šiaip. Pavasariais gyvenimas tiesiog verda. Atgimimas.
Gal jau pradėti rašyti knygą apie moterį su vilkolakio siela?
Sutepti Bolonijos skoniu
Nes Italija mums kvepia tekančia saule, sprogstančiomis sangiovese vynuogėmis tarp pirštų, motorolerių burzgimu tarp nesibaigiančių kalniukų, tirpstančiu sūriu tarp lūpų ir pašėlusiais gestais nenuleidžiant balso tembro. Nes Italija mums kvepia mafijos istorijomis, seniausiais universitetais, gladiatorių dvikovomis ir valstietėmis moterimis, basomis nešančiomis džiaustyti įvairiaspalvius rūbus.
Ir dar Italija mums kvepia mažomis krautuvėlėmis, šviežiais produktais, baziliku ir gero skonio maistu. Truputį sunkiu skrandžiui, truputį keistais prieskoniais ant liežuvio galiuko. Bet neišeina pasakyti, kad neskanu. Oliveris atrado Italiją. Studentai su didesne meile ėmė žvelgti į makaronus. Ir nesvarbu, ar po sočios vakarienės, ar tik burnoje tirpstant Parmos kumpio griežinėliui, norisi tik atsigulti ant sofos ir sušnibždėti “Mañana“. Kas kad ispaniškai. Svarbu, kad tikrai nesinori nieko skaniau.
Taigi, jūsų pageidavimu, pristatau jums Bolonezės padažą (Bolognese sauce).
Nemoki gaminti? O gal nedrįsti?
Nesu profesionali virėja. Bet teko ne su vienu/-a bendrauti. Neturiu nė vienos receptų knygos. Tačiau receptų pilnas internetas. Visgi mano gaminti patiekalai dažniausiai būna valgomi. Kartais- ir su didžiausiu malonumu. Niekada negalėčiau aprašyti savo gaminamų patiekalų receptų- mano virtuvėje karaliauja tik kokia idėja, o vėliau- eksperimentas, eksperimentas, eksperimentas. Pagrindinė taisyklė: švarūs indai, šviežūs produktai, mažai druskos, daug prieskonių. Ir ne pagal kažką, o kaip įdomiau. Tik nereikia pamiršti vis paragauti. Receptoriai patys pakužda, ko trūksta.
Pati dėl savęs retai stengiuosi. Kas kita- namiškiai, šeima, draugai, svečiai. Jiems, savaime aišku, norisi įtikti. Tad, tarkim, šiandien bandysiu pelnyti laurus su Chili Con Carne (Čili sriuba arba tiesiog “pipirai su mėsa“ (iš ispanų k.)) bei Cannelloni, įdarytais jautienos+kiaulienos faršu+daržovėmis ir sūriu bei bolonezės padažu. Sudėtinga? O visai ne. Vieni iš paprasčiausių dalykų, kurie bet kokiu atveju (naudojant šviežius produktus bei nepaliekant sudegti) bus gero skonio. Ir laiko daug neužima.
Galbūt labiausiai pradedantiems siūlyčiau :
Vilkolakio 