Kelionė. Vrum vrum.

30 balandžio, 2009 at 4:48 pm (Asmeniškai, Laisvalaikis.) (kelias, kelionė, kelyje, motociklai)

Ar jums taip nebūna, jog po didelių įspūdžių reikia tam tikro laiko, kad visos detalės gražiai susidėliotų galvoje?

Gerai pamenu, kai pirmą kartą iššokau parašiutu (tiesa, kol kas ir vienintelį), grįžusi namo ramiai nuėjau miegoti. Ir tik atsikėlusi staiga suvokiau- ojojojoi! Aš su parašiutu iššokau! Ir kitą dieną jau norėjau visiems papasakoti. Visas smulkmenas, kas, kaip, kodėl…

Tas pats ir su tuo metaliniu žvėrimi, leidžiančiu “vrum vrum” garsą. Jau tapo lyg taisyklė, kad po kiekvieno pasivažinėjimo visą vakarą esu sąstingio būklės. Ištempti kojas, išgerti arbatos, pasnūduriuoti… Nes kūnas jau lyg ir namie, o protas vis dar ten- ant asfalto, su vėju.

Praėjęs savaitgalis buvo iš tikro kažkas nerealaus. “Atidarėm” sezoną. Oficialiai. Žemaitijoj. Pirmas toks ilgas “pasivažinėjimas” motociklu.

Svarsčiau dėl kelionės iki pat paskutinės minutės. Tiesiog buvo asmeninių problemų. Tačiau šeštadienio ankstyvą rytą, besisukinėdama namie su pižama, išgirdau kažkokį nenusakomą šauksmą savo viduje. Kvietė kelias. Vienas, du, trys, ir aš jau su odinėmis kelnėmis, pirštinėmis ir visa amunicija. Milžiniška kuprinė ant pečių, garažas ir… mielas žvėriukas prieš mane. Ne mano, ne gyvas, aš tik keleivis… O kelias kantriai laukia.

Dvi dienos- netoli 700 kilometrų. Autostradomis, gatvėmis, miestais ir miesteliais. Kai greitis nusineša visą saulės kepinimą. Ir sustojam degalinėse, visi apsimūturiavę ir keistai sužvarbę. O buvo kol kas karščiausias savaitgalis šiemet.

Ir šiaip. Tikriausiai reikia jausti motociklams meilę, jog suvoktum, koks jausmas važiuoti juo. Kai iki asfalto taip arti, kai su aplinka niekas neriboja, kai didėjantis greitis akimirkai neleidžia net įkvėpti… Kai laukai, kalnai, praeiviai, pievų kvapas- viskas viskas tampa vienis, kai pajauti, jog iš tikro esi gyvas. Jog gyveni.

Žinot, vieną akimirką, kai pakelėje sustojom, sugulom ant žolės, kaitinomės prieš saulę… tada pagalvojau, kad dėl tokių akimirkų ir verta gyventi. Kai guli gamtoje, net neįsivaizduodamas kurioje gimtinės vietoje randiesi, kai saulė nudegina nosį ir žinai, kad tavęs vis dar laukia kelias… Jame dingsta visos visos blogos mintys, lyg vėjas jas nusineštų. Ar ne apie tokią nirvaną žmonės nuo senų laikų svajoja?

O pats renginys? Patiko kolona aplink Mažeikius. Vyrai truputį padegino variklius, tačiau matyti tokią motociklų grandinę buvo džiaugsmas širdžiai. Ir blyksintys fotoaparatai visai netrukdė- jaučiausi visiškai atsipalaidavusi. Vakarinė dalis nepatiko. Ir kaltę verčiu tik organizatoriams. Nereikėjo leisti nepilnamečių, vietinės “faunos”, neprigirdyti garsisto… Reikėjo atvežti bent vieną WC ir tiksliau pranešti apie nakvynės galimybes. Bet tiek to. Kelias nenuvylė ir pateisino net didžiausius lūkesčius.

Kelyje, kelyje…

Pabaigai, viena mano mylimiausių citatų:

“The only people for me are the mad ones, the ones who are mad to live, mad to talk, mad to be saved, desirous of everything at the same time, the ones who never yawn or say a commonplace thing, but burn, burn, burn, like fabulous yellow roman candles exploding like spiders across the stars and in the middle you see the blue centerlight pop and everybody goes "Awww!””

Jack Kerouac “On The Road”

P.S. Jau šį savaitgalį- visos Lietuvos motociklininkų sezono atidarymas. Jau nujaučiu, kad po jo vėl kelias dienas žiūrėsiu į lubas, niūniuodama keisčiausias melodijas bei bandysiu sugrįžti į “normalų” gyvenimą.

P.P.S. Nuotraukos kaip visada- “pas kažką”. Pasieks mane negreit, jei išvis ras kelią. Priminimas pasikrauti savo fotoap. baterijas.