Piratų karas.
“The Pirate Bay” kol kas nenuleidžia ginklų. Vienas iš paskutiniųjų žingsnių- prašymas pakartotinai peržiūrėti nuosprendį, dėl… teisėjo šališkumo! Ogi teisėjas, nusprendęs, jog “piratų” vyrukai turės atsėdėti po vienerius metus bei sumokėti virš 3 milijonų dolerių nukentėjusioms nuo jų “labdaringos veiklos” organizacijoms, nebuvo toks ir nekaltas. Šis teisėjas priklauso net kelioms organizacijoms, susijusiomis su autorinių teisių pažeidimais. Juk tikrai neskamba, kaip objektyviai galintis peržiūrėti bylą žmogus?
Pagal PC World.
Ir visgi esu už tai, kad jie laimėtų. Internetas savaime keičiasi, keičia mūsų visų gyvenimus, socializacija įgauna vis spalvingesnes reikšmes… Galbūt tiesiog metas su tuo susitaikyti. Sėkmės “The Pirate Bay”!
O kas nesuprato apie ką aš:
The Pirate Bay yra…
Jais džiaugtis galima čia.
O visą teismo procesą išsamiai ir aiškiai pasiskaitykit nežinau.lt.
Svajonių butas.
Ir nors mano svajonių butas yra… namas, tačiau suvokiu, jog net kambariu didesnio butuko įsigyjimas vertas kryžiaus kelių. T.y. daug daug pinigų. Tiek daug, jog pradėti taupyti atrodo tikrai beprasmiška.
Aišku, gyvenimas gali pasisukti įvairiai. Dar ne vėlu tapti karjeros moterimi, parsiduoti (siela, ne kūnu) ir dirbti, dirbti, dirbti (vis prisimenu O. Koršunovo režisuotą pjesę “Shopping and fucking”, ypač tą vietą, kai moteris pusnuogė stovi prieš salę ir kartoja “ateis pavasaris, ruduo, žiema, o aš dirbsiu dirbsiu dirbsiu”).
(nuotrauka iš “Shopping and fucking”)
Galima nepasiekti karjeros aukštumų, tačiau patogiai įsitaisius griebtis paskolos. Kokiems 40 metų. Tam mažam butukui. Na, arba išlošti Teleloto (tik tam, girdėjau, reikia pirkti bilietus).
Tik va svajoti niekas netrukdo. O kas liečia svajones…
Jei tai mano svajonių butas, jis:
- Yra netoli centro. T.y. po naktinių pasivaikščiojimų senamiesčio gatvėmis ar garsių švenčių su draugais aš turėčiau galimybę pareiti pėsčiomis.
- Yra bent 3 kambarių. Kam tiek daug? O kur aš vaikus apgyvendinsiu?
- Yra aukštomis lubomis ir plačiomis palangėmis. Ir storos sienos dvelkia istorija. Minimalizmas, modernizmas ir kitokie –izmai manęs dar nepasiekė. Man patinka tai, kas kvepia senamiesčiu. Pasiryžčiau net kūrenti židinį vietoj centralizuotos šildymo sistemos.
Ir kvepia jaukumu, jaukumu. Net širdį spaudžia.
O namas? Namas yra visiškai kas kita. Ten kvėpuoji laisve, ten tavo valdos, tavo sodai, nesidalinamos sienos ir lubos. Tie, kas gyveno name, tikrai supras didelį skirtumą. Ir statantis namą tai jau tavo svajonė. Nebelieka klausimų nei apie lubų aukštį, kambarių kiekį (nors nereikia man “pilies”, ne ne, jos negražios). Ir galima trenktis didelius atstumus, dūminant orą ir keikiantis už vairo, nes namas vertas visko.
Vertas ir milžiniškų pinigų. Tokių, kurių tokios kaip aš, kažin ar turės. Belieka svajoti.
Na, o kol laukiu The Sims 3 (didžiausias kaifas ten- lengvai kaupti pinigus ir statyti, statyti, statyti…), šiandien atradau dar vieną džiaugsmą, kurį netrukus išbandysiu: TurboFloorPlan 3D Home & Landscape Pro. Programėlė, kurios pagalba bandysiu netgi šiek tiek profesionaliau “pasistatyti” tikrą svajonių namą. Beje, išbandyti ją galima ir visiškai nemokamai. Štai kaip ji “atrodo”:
O gal… viskas ir prasideda nuo svajonės?
P.S. Arba aš tikrai emigruosiu į Ekvadorą ir gyvensiu savo vidinio pasaulio balsais.
Visai be pavadinimo.
Aš visiškai per daug visko užsigriebiau daryti. Nebespėju susidėlioti tvarkingos minčių sekos, tad blaškausi blaškausi…
O mano galvoje šiuo metu penkiais aukštais (o gal ir daugiau?) sukasi tokios mintys:
1. Reikia (būtinai būtinai) pasitrumpinti tą juodą džinsinį sijoną. Nes jis visaip puikus, tik ilgis iki kelių yra toks… hmmm… Ypač kai jis A raidės formos. Tad reikia tik pakirpti, apsiūti, susiūti ir dar dešimt kartų pasimatuoti. Įspūdis “blauzdos pagaliukai” turi virsti į “gražios kojos”.
2. Reikia susiorganizuoti siuvimo mašiną. Ir medžiagos (čia paprasčiau- XXXXL dydžio nenunešioto drabužio Humanoje). Ir galų gale šitaip įgyti tą juodą mažą suknelę. Atvira nugara. Specialiai tattoo pasidemonstravimui. (Juk galų gale baigsim tą žvėrį, ar ne?)
(iš Suicide Girls)
3. Susidraugauti su Windows Live Writer. Iš čia man kažkodėl mieliau rašosi. Tiksliau- ne kažkodėl. Man patinka naujovės. Ypač iš įvairiausių “blizgančių” programų srities.
4. Susidraugauti su Twitter (žr.3 punktą). Gal dabar per daug apie jį rėkiama, tačiau niežti ir pačiai nagai pažiūrėti kas ten toooookio.
5. Nustoti šiaip tepliotis su Painter’iu, o griebtis kažkokio vieno piešinio. Na ir kas, kad neturiu planšeto (tablet) ar gerų įgūdžių. Tegul bus tas piešinys prisvilęs, tačiau kitaip aš amžinai užstrigsiu “bandau visus teptukus” stadijoje.
(Mohamad zaky piešinys)
6. Pamiršti dalykai kartais būna geriausi atradimai. Ar žinojot, jog perskalaujant plaukus dilgėlių nuoviru jie mažiau slenka? Be to, pasidaro klusnesni bei auga stipresni. Ne visiems plaukučiams dilgelės turi tokį didelį efektą, tačiau manieji iškart ėmė darytis laimingi. Ir gi dilgėlių “arbata” vaistinėse kainuoja vos kelis litus. Gerokai mažiau nei bet kokia mano turima kaukė.
Reikia arba pamiegoti, arba padaryti atsilenkimų. Nes mintys galvoje ėmė dar labiau panašėti į cunamį. O manęs laukia ir Kunderos “Nemirtingumas” ir R. Milašiaus “Psichoanalizė”. Žadu nuveikti daug daug. Ir viską- sau pačiai.
7. Reikia rimtai susidomėti B kategorijos teisių laikymu. Jeigu pavyktų gauti tą laminuotą popierėlį- žengčiau daug didesnį žingsnį- A kategorija. Patikėkit, šitas vilkas myli motociklus.
Parūkyti, išgerti kavos, pažiūrėti Gossip Girl. Smegenys turėtų pailsėti.
Pavasarinės dienos.
Dar prieš savaitę gulėjau lovoje kaip kačiukas, nutrauktomis letenėlėmis. Atsilaikiau nuo bronchitų bene visą žiemą, o vos sulaukiau pavasario kvapo- ir atgulau lovytėn. Fui.
Užtat jei dar ką tik atsakydavau, jog nieko tokio pas mane nevyksta, tai dabar viskas ėmė verstis daugmaž kūliavirsčiais.
Prisisodinau kanų. Žinau, kad ne vazonėliuose joms augti, tačiau maža viltis verta visų pastangų. Juk dieviškas grožis, va toks:
Ir dar drąsiai-nedrąsiai pasisodinau ir žemaūgės kalijos svogūnėlį. Šiaip ar taip- mano mylimiausia gėlė. Tiesiog tobula:
Vėl pasiryškinau savo raudonus plaukus, įnikau į M. Kunderos knygas, apsikroviau konspektais bei įvairiaspalviais geliniais tušinukais. Tarp vyro kelnių radau vienas juodas odines ir tobulas ir perkrausčiau į savo lentyną. Kas antrą dieną praūžiam pro sostinę. (Ir bronchitas dėl visiškai neaiškių priežasčių nesibaigia).
Dar truputį ėmiau tikėti, jog mano gyvenime bus vestuvės (man taip sakė). Dar ėmiau tvarkytis muzikos lobynus, jog manieji Godsmack nebūtų nepripažinti (unknow artist, song&album).
Susidraugavau su Facebook. Nustojau draugauti su Tomb Raider. Ėmiau svarstyti galimybę užsiregistruot Supermamose (nes ten šnekasi moterys, dievinančios tatuiruotes).
Mano Windows netikėtai tapo legalūs (gerai, gerai, stengiausi). Nebenoriu plastinės krūtų operacijos. Žmonės, vaikštantys mano kirptais plaukais sulaukia komplimentų. Dėl plaukų.
Ir šiaip. Pavasariais gyvenimas tiesiog verda. Atgimimas.
Gal jau pradėti rašyti knygą apie moterį su vilkolakio siela?
Degančiomis pievomis.
Ir tikriausiai nėra žodžių nupasakoti, koks jausmas, kai vieną dieną mėgstamiausias pasivaikščiojimų, pasivedžiojimų bei pasibėgiojimų takelis ima atrodyti štai šitaip. Kai gaisrinė nepasirodo net už valandos (o kai pastebėjom, ten tebuvo vos keli įsisiautėję metrai…). Kai kažkas (ne)laukia pavasarių būtent šitaip.
Kai einat šituo taku nebegirdėti paukštelių čiulbėjimo ir oras atsiduoda jau ne pavasariu, o visagalės ugnies dvoku. Kai žmonės prasilenkdami kažkodėl truputį nuleidžia galvas.
…ir vieną dieną Prometėjas davė žmogui ugnį. Ir jau kitą dieną Žmogus pabandė sudeginti savo tingią neapykantą pasauliui…
Lyg pasivaikščiojimas ant drugelio sparnų.
Gyventi šia akimirka. Džiaugtis kiekviena sekunde. Žiūrėti tik pirmyn. Nesinešti nuoskaudų, pykčių ir praeities naštos. Lyg ir visi tą žinom. Bet ar visi tuo gyvenam? Ypač kai lyg peilis prie gerklės ateina mintis: “o kas būtų, jei…“. Jei nebūtų žuvę. Jei nebūtų palikę. Jei būtumėm žengę vos viena plytele tolėliau. Ir kartais pasiduodam šitam skausmui, klaupdamiesi ant kelių ir prašydami visų viešpačių, jog kas nors atsuktų laiką. Ir pakeistumėm tą vieną mažą smulkmeną. Kuri šitaip pakeitė dabartį.
Taip, kalbu apie taip vadinamą “Drugio efektą“. Kai viena smulkmena pakeičia milijonų ateitis. Kai tavo viso gyvenimo sėkmė gali priklausyti tik nuo, tarkim, užleistos vietos troleibuse. Kai tik per metrą prasilenkei su svajoniu moterimi. Kai tik dėl vieno žodžio tavo vyras susikrovė daiktus. Kai pajutai, kad išslydo iš rankų. Be šanso susigrąžinti laiką ir pasielgti vos vos kitaip.
Vilkolakio 