Su lagaminais.
Aš kvėpuoju, kvėpuoju…
Pradėjau viešai rašyti blogas.lt sistemoje. Pabėgau. Taip suviliojo niekaip nenusakomas WordPress sklandumo grožis. Ir kai net vėl bėgau, tai nebebuvo toli- likau ištikima wordpress.
Bet pasakykit, ar įmanoma susilaikyti negrįžus į senąjį Blogas.lt? Kai neliko tų kvailų “patiko/nepatiko”, kai viską užvilko ant tos pačios wordpress platformos, bei dar man žada nemokamai leisti taisyti CSS? Ir Google Analytics palaiko, ir šablonų begalės, ir viskas lietuviška…
Kvėpuoju. Ir šį kartą net aš visomis nuojautomis suvokiu, kad aš kraustausi namo.
Papildyta: http://vilkolakis.blogas.lt O čia manęs neberasite.
Pokyčiai blog’e.
Šiandien tris kartus giliai įkvėpiau ir padariau tai, kas jau kelios dienos sukosi galvoje. Paslėpiau tuos įrašus apie chna bei tattoo. Kad ir kaip miela kažkam patarti ar padėti, mano charakteriui greičiausiai tai buvo neišvengiama. Kodėl? Viena mano egoizmo puselė tikrai džiaugėsi tuo šimtu žmonių užbėgančių paskaityti apie tattoo. Tačiau kita… Ei, juk pradėjau rašyti ne dėl to, jog informuočiau visuomenę. Ne žiniasklaida aš, ne faktų rinkinys… Ir ši vieta man turi būti asmeniška (kiek įmanoma išlikti asmeniškai šioje erdvėje).
Matau tokią šio blog’ o viziją: daugiau pasakoju apie save, susidraugauju su fotoaparatu ir pasipuošiu šią vietą savomis nuotraukomis, leidžiu čia reikštis ir savo mūzoms, ir savo kasdieniams pasvarstymams. Ir tik patys asmeniškiausi dalykai tebūnie nepaminėti.
Ir tokiu atveju lyg ir nebelieka priežasties baimintis, jog pasipasakojus apie savo keliones, mėnesinių skausmus ar kovą su blunkančiais plaukais, apie juos perskaitys ar vizualiai pamatys tie šimtai žmonių, kurie tik užsuko pažvelgti apie tattoo.
Ir šiaip. Dėkinga aš tiems, kurie nuolat skaito. Matau iš komentarų, padrąsinimų ir nuomonių. Labai tikiuosi, kad ir ateityje liksim drauge, šičia. Tik dar nuoširdžiau.
Papildyta. Kol kas tik liūdina, jog nebesantys įrašai vis dar vilioja žmones per Google (o jis juk susipras, kad nebėra jau jų?), bando išlįsti kaip populiariausi, ar neseniai komentuoti. Laukiu kažkokio savaiminio išsivalymo.
Prasta savijauta.
Nežinau, ar pasigriebiau kokį virusą, ar vėl pasireiškė mano organizmo alerginės reakcijos, tačiau dabartinė organizmo savijauta neleidžia pajudėti toliau nei keli metrai nuo wc. Šitaip ir mano šio savaitgalio keli šimtai kilometrų bei gulėjimas pievose ant alkūnių virto ilgu ilgu vakaru namie…
Ir daug galvoju. Apie santykius, apie pasitikėjimą, apie asmenybės brandą meilei, apie žmonių santykių pamatus… Visokius panašius dalykus. Žiūriu į savo neaprėpiamas galybes knygų, kurias norėčiau perskaityti. Mąstau apie kalbas, kurias noriu išmokti ar patobulinti. Šimtus smulkių darbelių, kuriuos vis atidedu rytojams.
Ir tokiomis dienomis noriu, jog paros truktų daug ilgiau, jog neliktų noro miegui, jog versčiausi kūlverstukais ir padaryčiau daug daug… tiek daug, kiek žmonėms neįmanoma. Tiek daug, jog net su visu savo priekabumu savimi be galo didžiuočiausi.
O kol kas tik becukrė arbata ir lovos režimas. Ir sukandusi dantis nedejuoju, pati neprižiūriu savo kūno taip gerai, kaip jis yra nusipelnęs.
Jūra gyvenimo.
Pastaruoju metu užverčiu vis daugiau buvusių gyvenimo puslapių. Gal dėl to, kad pastaruoju metu ir naktys pilnos žvaigždžių. Gal todėl, jog pavargau nešiotis tai, kas tūkstantį metų nedžiugina. O gal paaugau kartu su savo kalijomis. Tik pirmyn ir pirmyn, nes tai, kas dabar supa mane ir tai, kas ranka pasiekiama man tampa daug mylimiau nei bet kas, kas buvo iki šiol.
Gyvenu motociklu gausmu, rūšiuojamomis psichologijos knygomis, vakarais prie laužų ir naktimis tvirtai apsikabinus. Velniop visus darbus “nekvalifikuotiems”, velniop studentavimus bijant kiekvieno atsiskaitymo, velniop visus praeities draugus, kurie negali nuoširdžiai apkabinti. Daug ką šitaip- velniop.
Gal pasirenku ne pačius gražiausius būdus. Tačiau. Nebenoriu nė sekundei prievartauti savęs, nebenoriu gerti neigiamų emocijų, jei galiu nuo jų nusigręžti. Nebenoriu mąstyti apie praeities padarinius. Gyvenimas va čia ir dabar- kupinas žvaigždžių, jūrų, alyvų kvapo ir tų, kurie rūpi. Iš tikro rūpi.
Ir matau gražią ateitį. Su mėgstamais darbais, kurių nė nereikia dirbti. Su knygomis, kurios visos skirtos tik malonumui. Su žiemomis prie židinių, su vasaromis besiplaikstančiomis suknelėmis, su susivijusiais kojų pirštais.
Ir dabar atrodo, jog prabėgo tūkstančiai metų. Ir vėl gavau neįkainojamų dovanų- savą vilkolakį. Tomis pačiomis akimis, tokį pat neprijaukintą, tokį pat pilną troškimų.
Ir kažkodėl vis šnabždu mintyse svetimais žodžiais: “myliu tave, myliu tave, myliu tave, tūkstantį kart”. Tave. Save. Tą jūrą gyvenimo.
Kelionė. Vrum vrum.
Ar jums taip nebūna, jog po didelių įspūdžių reikia tam tikro laiko, kad visos detalės gražiai susidėliotų galvoje?
Gerai pamenu, kai pirmą kartą iššokau parašiutu (tiesa, kol kas ir vienintelį), grįžusi namo ramiai nuėjau miegoti. Ir tik atsikėlusi staiga suvokiau- ojojojoi! Aš su parašiutu iššokau! Ir kitą dieną jau norėjau visiems papasakoti. Visas smulkmenas, kas, kaip, kodėl…
Tas pats ir su tuo metaliniu žvėrimi, leidžiančiu “vrum vrum” garsą. Jau tapo lyg taisyklė, kad po kiekvieno pasivažinėjimo visą vakarą esu sąstingio būklės. Ištempti kojas, išgerti arbatos, pasnūduriuoti… Nes kūnas jau lyg ir namie, o protas vis dar ten- ant asfalto, su vėju.
Praėjęs savaitgalis buvo iš tikro kažkas nerealaus. “Atidarėm” sezoną. Oficialiai. Žemaitijoj. Pirmas toks ilgas “pasivažinėjimas” motociklu.
Svarsčiau dėl kelionės iki pat paskutinės minutės. Tiesiog buvo asmeninių problemų. Tačiau šeštadienio ankstyvą rytą, besisukinėdama namie su pižama, išgirdau kažkokį nenusakomą šauksmą savo viduje. Kvietė kelias. Vienas, du, trys, ir aš jau su odinėmis kelnėmis, pirštinėmis ir visa amunicija. Milžiniška kuprinė ant pečių, garažas ir… mielas žvėriukas prieš mane. Ne mano, ne gyvas, aš tik keleivis… O kelias kantriai laukia.
Dvi dienos- netoli 700 kilometrų. Autostradomis, gatvėmis, miestais ir miesteliais. Kai greitis nusineša visą saulės kepinimą. Ir sustojam degalinėse, visi apsimūturiavę ir keistai sužvarbę. O buvo kol kas karščiausias savaitgalis šiemet.
Ir šiaip. Tikriausiai reikia jausti motociklams meilę, jog suvoktum, koks jausmas važiuoti juo. Kai iki asfalto taip arti, kai su aplinka niekas neriboja, kai didėjantis greitis akimirkai neleidžia net įkvėpti… Kai laukai, kalnai, praeiviai, pievų kvapas- viskas viskas tampa vienis, kai pajauti, jog iš tikro esi gyvas. Jog gyveni.
Žinot, vieną akimirką, kai pakelėje sustojom, sugulom ant žolės, kaitinomės prieš saulę… tada pagalvojau, kad dėl tokių akimirkų ir verta gyventi. Kai guli gamtoje, net neįsivaizduodamas kurioje gimtinės vietoje randiesi, kai saulė nudegina nosį ir žinai, kad tavęs vis dar laukia kelias… Jame dingsta visos visos blogos mintys, lyg vėjas jas nusineštų. Ar ne apie tokią nirvaną žmonės nuo senų laikų svajoja?
O pats renginys? Patiko kolona aplink Mažeikius. Vyrai truputį padegino variklius, tačiau matyti tokią motociklų grandinę buvo džiaugsmas širdžiai. Ir blyksintys fotoaparatai visai netrukdė- jaučiausi visiškai atsipalaidavusi. Vakarinė dalis nepatiko. Ir kaltę verčiu tik organizatoriams. Nereikėjo leisti nepilnamečių, vietinės “faunos”, neprigirdyti garsisto… Reikėjo atvežti bent vieną WC ir tiksliau pranešti apie nakvynės galimybes. Bet tiek to. Kelias nenuvylė ir pateisino net didžiausius lūkesčius.
Kelyje, kelyje…
Pabaigai, viena mano mylimiausių citatų:
“The only people for me are the mad ones, the ones who are mad to live, mad to talk, mad to be saved, desirous of everything at the same time, the ones who never yawn or say a commonplace thing, but burn, burn, burn, like fabulous yellow roman candles exploding like spiders across the stars and in the middle you see the blue centerlight pop and everybody goes "Awww!””
Jack Kerouac “On The Road”
P.S. Jau šį savaitgalį- visos Lietuvos motociklininkų sezono atidarymas. Jau nujaučiu, kad po jo vėl kelias dienas žiūrėsiu į lubas, niūniuodama keisčiausias melodijas bei bandysiu sugrįžti į “normalų” gyvenimą.
P.P.S. Nuotraukos kaip visada- “pas kažką”. Pasieks mane negreit, jei išvis ras kelią. Priminimas pasikrauti savo fotoap. baterijas.
Bėdos su Twitter.
Na, nesu žalia kompiuterių reikaluose, net galvojau, kad nemažai nutuokiu, bet… Susidūrus su Twitter pasijaučiau vėl dvylikos, su supintom kasytėmis, mokanti tik įsijungti mIRC. Arba aš Twitter tiesiog nepatinku, arba nustojau suprasti angliškai, arba…
O esmė tokia. Pasidomėjau. Patiko. Nuėjau į twitter.com, užsiregistravau. Parašiau porą sakinukų. Vis dar patiko. Įsijaučiau į twitter’io integravimą į savo gyvenimą.
Pirmiausia, susiradau Firefox įskiepį TwitterFox. Patogus, rodo mano sekamų žmonių “pačiulbėjimus”, o ir pati galėjau parašyti tiesiai iš naršyklės (kuri bene visada įjungta jei tik esu namie).
Bandžiau twitter.com užregistruoti savo telefoną. Prašė nusiųsti kodą į jų numerį. Nusiunčiau. Dukart. Prašė siųsti trečią kartą, bet pasidaviau (o man tikrai būtų patikę kartais brūkštelti ir iš telefono, gi nuostabiausi įvykiai dažniausiai nutinka nebūnant namie). Tiesa, net nežinau, kokie būtų buvę tarifai (gyvenu su Omnitel).
Windows Live Writer taipogi įdiegiau įskiepį (iš čia rašau savo blog’ą) Twitter Notify. Čia tam, jog publikavus naują įrašą pranešimas atsirastų ir Twitteryje.
Atrodo viskas patogu, miela, tobula.
O tada ir prasidėjo bėdos…
- Pirmą dieną pastebėjau, jog negaliu įkelti savo nuotraukėlės. Formatas tinkamas, dydis tinkamas, įkėlus rašo, kad viskas OK (“nice picture”, cha), tačiau jos
nerodo. Pakėliau antakį, bet palikau tai likimo valiai. - Antra diena- o, štai ir mano nuotrauka. “Čiulbu”. Džiaugiuosi. Netikėtai pastebiu, kad kai kurie mano “pačiulbėjimai” pasiekia mano “sekėjų” ausis, kai kurie- ne. Nesuprantu, kodėl. Be to, prie tų, nerodomų, nėra mano nuotraukos. Hmmm…
- Trečia diena. Pastebiu, kad “kažkas ne taip”. Einu į twitter.com. Žvalgausi. Antrandu kažką nenusakomo. Pakeliu abu antakius. Ogi aš turiu du Twitter! Jei jungiuosi su savo “username” atsiduriu viename, jei jungiuosi su savo el.pašto adresu- kitame. Sekėjai, nuotraukos buvimas, asmeninės žinutės… viskas skiriasi.
- Visus įskiepius priderinu prie vieno iš jų. Atsipučiu. Tačiau nepatinka to, antrojo, egzistavimas. Kai kurie žmonės jį ima sekti (nors į jį ir nerašau). Nesuvokiu, kaip, nes twitter.com/vilkolakis rodo būtent pirmojo įrašus.
- Susiraukiu ir piktai trinu tą, prisiplakėlį twitter. Drebančia širdimi jungiuosi- viskas gerai. Staiga ir mano el.paštas ir vartotojo vardas prijungia prie vieno Twitter. Įskiepiai ima veikti. Esu rami.
- Po daugiau nei paros mano TwitterFox nebeveikia. Nujaučiu bėdą. Einu į twitter.com, jungiuosi- manęs nebėra. Siūlo “restore account”.
Palengvėja. Spaudžiu. Atsiunčia į el.paštą nuorodą atkūrimui. Spaudžiu. Valio! Rašo, kad pavyko atkurti, tereikia vėl grįžti el.paštan ir pažiūrėti kažkokias “details”. O ten nieko nėra (nebijokit, šlamštą tikrinau). Hmmm… - Bandau prisijungti. Cha. Vėl siūlo “restore account”. Bandau kelis kartus. “Pavyksta”. T.y. jie teigia, kad pavyksta, bet prisijungti negaliu.
Ir? Lieku be twitter, kuris susidubliavo, o ištrynus vieną jų- “numirė” ir “dvynys”, tapo neįmanomas atkurti, bei iš naujo neleidžia registruotis, mat el.paštas jau “užimtas”. Vartotojo vardas taip pat (o Vilkolakis2 ar Vilkolakis666 aš iš principo nebūsiu).
Gal baisiausia visame tame, jog nuėjus savo twitter adresu, aš nematau nieko, tačiau į mano el.paštą vis dar plaukia pranešimai, kaip mane kažkas ima “sekti”.
Pasikartoju, jaučiuosi blondinė ilgakasė mergaitė, kuri turėtų grįžti prie mIRC ir nesivarginti su “dideliais žaislais”.
Vilkolakio 